GYVENIMAS TARP ŠUNŲ

 
2001 balandžio 13 Nr. 86
Lietuvos žinios

     Pradžia
     Dailininkas V.Kusas LŽ pasakojo, jog mintis pradėti kolekcionuoti suvenyrinius šuniukus kilo ne atsitiktinai, o buvo padiktuota gyvenimo. Kadaise šeima turėjo tikrą draugą - labradorą retriverį. Didžiulis šuo, svėręs apie 50 kg, nereikalavo ypatingo dėmesio, tačiau dviejų kambarių bute šeimynai buvo per ankšta - Vida laukėsi antrojo vaiko. Vytautas pasakojo, jog pasirinkimas buvo skausmingas, tačiau neišvengiamas. Prieš gimstant Broniukui keturkojis augintinis buvo atiduotas į geras rankas.
     Tad galima manyti, jog Kusai savo meilę gyvam padarui perkėlė į kolekcionavimo aistrą.
    Vienas standartinio swiss replica watches dviejų kambarių buto kambarys yra beveik visas skirtas kolekcijai. Specialiai restauruotoje stiklinėje senovinėje spintoje telpa didžioji dalis įvairių gabaritų suvenyrinių šunyčių.
    Vadinamojoje sekcijoje, kurioje žmonės paprastai laiko šventinius indus ir knygas, taip pat sudėlioti šuniukai.
     Namie šeimininkaujanti Vida, auginanti vaikus ir tvarkanti visą ūkį, yra vienintelė, kuri rūpinasi įspūdingos kolekcijos katalogu. Anot moters, darbo jai namie pakanka nuo ryto iki vakaro.
     Pagalvojus, jog, norint išvalyti dulkes nuo visų lentynų, reikėtų nukelti tiek smulkių daikčiukų, šiurpas per nugarą nubėga. O ponia Vida juokiasi: „Tik Vytautui atrodo, jog nieko neveikiu, o pagalvokit, kiek darbo įdėta į katalogo sudarymą..."
     Išties kiekvienas eksponatas yra sunumeruotas, specialioje kartotekoje galima rasti  visą norimą informaciją apie patikusi eksponatą. Joje galite perskaityti ne tik eksponato „gimimo" vietą, bet ir jo gabaritus, atsiradimo šeimoje aplinkybes.
     Vida prisiminė, jog pirmą kartą mintis apie šunį jai kilo apsilankius šunų parodoje. Tuomet ji tarstelėjo: „Noriu šuns", o Vytautas jai delne ir atnešė - mažytį, suvenyrinį, bet labai žavų šunytį.
     Šiandien Kusų šeimai kolekcionuoti padeda kas gali: artimieji, giminės, draugai, geri pažįstami. Visi žino Kusų aistrą, tad dovanų veža ne ką kitą, o šunytį.
     Kolekcija
     Kolekcija pradėta rinkti 1991 m. Mažiausias eksponatas yra 11 mm dydžio, o didžiausias - 38 cm. Kelis eksponatus Vytautas yra nulipdęs iš molio. Tokie eksponatai taip pat verti vietos kolekcijos lentynose. Anksčiau Kusai teigė pirkdavę visus suvenyrus, kuriuos pamatydavę (jei leisdavusi piniginė). Tačiau šiandien jie didžiuodamiesi save vadina tikrais kolekcininkais, mat pamatę parduotuvės vitrinoje kokį porcelianinį keturkojį nepuola jo pirkti, o renkasi.
     Sunku patikėti, jog sukaupus tokią kolekciją eksponatai joje neturėtų antrininko. „Išties dvidešimt šuniukų turi dublikatus, - pasakojo Vida. -Jie gražiai sudėti į atskirą lentyną ir bus keičiami ar dovanojami".
     Kiekvienas kolekcijos eksponatas, anot Vytauto, turi savo istoriją.
     Vienas atkeliavo per rankas net iš Australijos. „Nacionalinis Australijos gyvūnas - laukinis šuo dingo -buvo skirtas būtent mūsų šeimai, tačiau Palangą iš Australijos pasiekė per Daniją", - prisiminė Vytautas.
     Neįkainojamą kolekciją Vytautas ir Vida pavadino savo vardais. Šiandien ji vadinasi labai išdidžiai - Vytauto ir Vidos Kusų privati suvenyrinių šunų kolekcija.
     Kolekcija kol kas Lietuvoje neeksponuojama. Ja džiaugiasi Kusų šeima, draugai, giminės. Dailininkas teigė, jog norint tautai parodyti kolekciją kiltų daug sunkumų. Visų pirma reikėtų rasti muziejų, kuris sutiktų nuomoti salę. Kita problema - draudimas. Tik ekspertas galėtų nustatyti kolekcijos piniginę vertę. Anot Vytauto, tai, kas sukaupta kolekcijoje, pinigais neišmatuojama. Yra eksponatų, kainuojančių vos litą, tačiau yra ir kainuojančiųjų apvalią sumelę.
     Kusų kolekcijoje yra ir suvenyrų su sertifikatais. V.Kusienė suskaičiavo, jog eksponatai į kolekciją suvežti net iš 27 pasaulio šalių. Iš Bulgarijos mažas šuniukas atkeliavo paštu. Viena moteris, skambinusi iš Vokietijos Vytautui ir norėjusi pirkti jo tapytą paveikslą, klausė, ką šeimai atvežti lauktuvių. Vytautas negalvodamas atsakė - šunį. „Pašnekovė kitame telefono laido gale sušnopavo, matyt, manė, jog prašau gyvo keturkojo. Po to jai paaiškinau, kad renku suvenyrus. Atvykusi pirkti paveikslo suvenyrinį šunį ji vis dėlto atvežė", - prisiminė dailininkas.
     „Vieni tokios kolekcijos nebūtume surinkę", - sakė ponia Vida. O kas per vargas yra kolekcija, šeima teigė supratusi tuomet, kai nusprendė bute daryti remontą. Kaip prisiminė šeimininkė, vien šunų, suvyniotų į popierių, buvo devynios dėžės.
     Kusai neabejoja, jog neilgai trukus kolekcija turės ir tūkstantąjį eksponatą. Vytautas teigė jubiliejinį suvenyrą nulipdysiąs savo rankomis.
     Keturkojus suvenyrus iš keramikos, krištolo, porceliano šeima pirktų nuolat, tačiau vis pinigų pristinga. Taigi net per atostogas užsienyje Kusai sau neleidžia pirkti visų grožybių, kurias pamato. „Vida uždėjo savo leteną ant biudžeto ir neleido pirkti daugiau, negu vieno šuniuko", - guodėsi Vytautas. Vida jam prieštarauja, esą geriau įsigyti vieną ir gerą, tačiau vertingą, negu daug niekučių.
     Gyvenimas
    Vytautas LŽ pasakojo, jog jo šeimos gyvenimas niekuo nesiskiria nuo kitų tautiečių. Būdamas profesionalus dailininkas, didžiąją savo laiko dalį jis praleidžia dirbdamas. Jo darbas - netoli namų esančiose kūrybinėse dirbtuvėse. Vytautas prasitarė, jog per pastaruosius penkerius metus kasdien nutapo po vieną paveikslą ir sukuria po vieną eilėraštį. Beje, Vytautas jau yra išleidęs keturis savo poezijos rinkinius. Žmona Vida teigė taip pat turinti silpnybę poezijai, kurianti eiles.
     Per 20 kūrybinės veiklos metų V.Kusas surengė 100 savo tapybos darbų parodų. Anot dailininko, jo paveikslai iškeliavo net į 20 pasaulio šalių. „Vokietijoje ir Izraelyje būtų galima surengti parodas - tiek paveikslų yra šiose šalyse", - sakė V.Kusas.
     Dailininkas savo kūrybą vadina ne komercine, o parodine. Po parodos visi paveikslai parkeliauja į jo dirbtuves ir stoja ant lentynų. Vytautas teigė neskaičiavęs, kiek dirbtuvėse susikaupė darbų. Tačiau neabejojo, jog į juos investuotas ne vienas tūkstantis litų. Vytautas teigė tikįs, jog kiekvienas jo sukurtas paveikslas kada nors sulauks savo gerbėjo ir pirkėjo. Menininko nuomone, komerciniai darbai turi glostyti akį - patiko ir nusipirkai. „Mano paveikslą reikia įsimylėti, - įsitikinęs dailininkas. -Būna, stovi paveikslas lentynoje labai ilgai. Ir staiga atsiranda žmogus, kuris, pamatęs šį darbą, pasako: „Tai mano paveikslas“. Ir nusiperka jį.
     Vaikai
     Talentą tapyti iš tėvo paveldėjo ir abu Vytauto vaikai. Nors Broniukas ir Janytė dar nelanko mokyklos, abu jau surengė ne vieną savo piešinių parodą ir buvo už jas apdovanoti. Vida LŽ pasakojo, jog vaikai pradėjo piešti bene sulaukę vienerių metų. Daugelis ankstyvosios vaikystės piešinių šiandien kabo Kusų namuose gražiai įrėminti.
     Vytautas kelis kartus per savaitę penkiolikai Palangos vaikų veda dailės studijos pamokėles. Dailininkas sako jaučiąs ir matąs begalinį vaikų susidomėjimą, tad netrukus sako didinsiąs darbo su jais valandų skaičių. Vytautas nemoko vaikų piešti. Anot jo, vaikai patys šito išmoks. Svarbiausia - sudominti mažylius. „O kai sudomini, laikas lekia greitai ir jo vis stinga", - sako dailininkas. Sudominti vaikus Vytautas tikrai moka. Janytė ir Broniukas studijos pamokėlių niekuomet nepraleidžia, o grįžę namo guli ant grindų  ir  popieriuje  išmėgina naują tėvo išduotą tapybos technikos paslaptį. Kartais mama jų net į lauką pasivaikščioti neprikalbina - vaikai vienu balsu šaukia neturį laiko...
     Kitoks
Apsilankiusi V.Kuso dirbtuvėse pirmiausia puoliau ieškoti molberto - vienos iš pagrindinių priemonių, be kurių negaliu įsivaizduoti dailininko darbo. Ir neradau. Vytautas prisipažino esąs kitoks dailininkas. Savo paveikslus jis tapo ant stalo. O kai suserga ir gydytis tenka ligoninėje, tuomet piešia atsirėmęs į palangę. Ir ligai ištikus pasaulį išvysta neįtikimi šedevrai.
     Beje, nestokojantis fantazijos Vytautas sugalvojo nutapyti kelių kilometrų ilgio miniatiūrinį paveikslą. Už šį darbą jis buvo įtrauktas į Lietuvos rekordininkų sąrašą. Vienas miniatiūrinis paveiksliukas (dailininkas juo taip pat labai didžiuojasi) gali būti įžiūrimas tik pro didinamąjį stiklą. O jis pieštas be jokių pagalbinių priemonių. Dailininkas žadėjo ir ateityje sugalvoti dar ką nors įdomaus.
Rima Beinoravičienė

© 2009 sunumuziejus.lt Visos teises saugomos.